Kai pedagogika atrandama iš naujo: pokalbis su Viktorija Nekvedavičiene

Šį kartą kalbiname žmogų, kuris mokyklą šiandien mato iš kelių skirtingų perspektyvų. Viktorija Nekvedavičienė – pirmoko, STEAM klasės mokinio mama, nauja mokyklos komandos narė ir būsima ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo pedagogė.

Jos kelias į pedagogiką nebuvo iš anksto suplanuotas. Nors pedagogų profesija Viktoriją lydėjo nuo vaikystės – ją pasirinko ir jos tėvai, – pačiai noras dirbti su vaikais atsirado gerokai vėliau. Motinystė paskatino kitaip pažvelgti į vaiką, jo poreikius, ugdymą ir pedagogo vaidmenį. Apie tai, ką reiškia vaiką ne tik mokyti, bet pirmiausia pamatyti ir išgirsti, – pokalbyje su Viktorija.

Kas paskatino pasirinkti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogikos studijas? Ar mintis tapti pedagoge lydėjo seniai, o gal šis pasirinkimas atėjo netikėtai?

Mintis tapti pedagoge manęs iš tiesų nelydėjo nuo mažens. Priešingai – atrodė, kad nuo šios profesijos norisi šiek tiek nutolti. Galbūt todėl, kad pedagogika visada buvo labai arti manęs – mano šeimoje, taip pat ir tarp mano tėvų, yra pedagogų.
Tačiau gimus vaikui manyje savaime atsirado noras būti arčiau vaikų, geriau juos suprasti, padėti jiems augti. Tuomet atradau savyje ir tą pedagogės gyslelę, kuri, matyt, visą laiką buvo manyje ir kurią atsinešiau iš savo šeimos.
Taigi šis pasirinkimas nebuvo ilgai planuotas. Jis atėjo natūraliai – kartu su motinyste ir naujai atrastu savimi.

Ar tapimas mama pakeitė Jūsų požiūrį į vaikus, jų ugdymą ir pedagogo profesiją? Ko apie vaikus išmokė motinystė?

Tapimas mama mano požiūrį į vaikus pakeitė labai stipriai. Motinystė išmokė daugiau kantrybės, pakantumo, švelnumo ir šilumos. Atsirado noras vaikams skirti daugiau laiko, neskubėti ir iš tikrųjų pamatyti kiekvieną vaiką – jo poreikius, gebėjimus, emocijas ir individualumą.
Supratau, kaip svarbu ne tik mokyti, bet ir būti šalia, išgirsti, padrąsinti, leisti vaikui būti savimi. Vaiko pasaulis yra labai platus ir jautrus, todėl su juo reikia elgtis kantriai ir pagarbiai.

Dabar ugdymo įstaigą galite matyti iš kelių skirtingų perspektyvų – kaip mama, darbuotoja ir būsima pedagogė. Ką tai leidžia pastebėti ar suprasti kitaip?

Šios skirtingos perspektyvos leidžia ugdymo įstaigą matyti daug plačiau. Kaip mama pirmiausia galvoju apie savo vaiką – kaip jis jaučiasi, ar yra išgirstas, priimtas ir saugus.
Kaip darbuotoja matau kasdienį mokyklos gyvenimą, žmonių pastangas ir tai, kiek daug darbo bei atsakomybės slypi už, atrodytų, įprastos mokyklos dienos. O kaip būsima pedagogė vis dažniau stengiuosi suprasti, kas slypi už pedagogo sprendimų, kaip svarbu pažinti kiekvieną vaiką ir atrasti tinkamiausią būdą jį paskatinti.
Šios perspektyvos dažnai susilieja. Jos leidžia dar geriau suprasti, kad vaikui augti reikia šeimos, pedagogo ir visos mokyklos bendruomenės bendradarbiavimo.

Koks, Jūsų akimis, yra geras ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo pedagogas? Kokių savybių labiausiai norėtumėte iš pedagogo, kuriam patikite savo vaiką?

Man geras pedagogas yra tas, kuris geba pastebėti vaiką tokį, koks jis yra. Mato ne tik jo sunkumus ar silpnąsias vietas, bet ir stiprybes, talentus, tai, kas jam sekasi geriausiai.
Labai svarbu mokėti vaiką padrąsinti, paskatinti nenuleisti rankų, padėti jam patikėti savimi ir žengti pirmyn. Norėčiau, kad pedagogas, kuriam patikiu savo vaiką, iš tiesų jį matytų ir nepamirštų puoselėti jo stipriųjų pusių. Kartais būtent vaiko stiprybė gali tapti tuo pagrindu, kuris padeda įveikti sunkumus ir augina pasitikėjimą savimi.

Studijuodama jau kaupiate žinias, o būdama šalia vaikų – ir patirtį. Kas šiame kelyje Jus labiausiai stebina, įkvepia ar patvirtina, kad pasirinkote tinkamą profesiją?

Labiausiai įkvepia tai, kad nė viena diena su vaikais nebūna vienoda. Kiekvienas vaikas yra kitoks – turi skirtingus gebėjimus, poreikius, charakterį ir savo mažą pasaulį.
Galimybė pažinti skirtingus vaikus, atrasti ryšį su kiekvienu iš jų ir ieškoti būdų, kaip padėti jiems atsiskleisti, man yra labai prasminga. Įkvepia ir tai, kad pati kartu su vaikais nuolat mokausi – kiekviena diena atneša ką nors naujo.
Galimybė būti šalia vaiko, padėti jam įsilieti į bendruomenę, patikėti savo jėgomis ir matyti jo mažus, bet labai svarbius žingsnius pirmyn man yra vienas stipriausių patvirtinimų, kad pasirinkau tinkamą kelią.

Kokia pedagoge pati norėtumėte tapti? Ką norėtumėte, kad vaikai po daugelio metų prisimintų apie laiką, praleistą kartu su Jumis?

Norėčiau tapti tokia pedagoge, šalia kurios kiekvienas vaikas jaustųsi pastebėtas, priimtas ir svarbus. Šią mintį sau kartoju nuo pat pirmosios studijų ir darbo dienos.
Man labai svarbu, kad vaikas šalia manęs jaustųsi gerai ir drąsiai, nebijotų atsiskleisti, parodyti savo tikrojo „aš“ ir tiesiog būti vaiku. Norėčiau matyti ne tik tai, kas jam sunkiau, bet ir jo stipriąsias puses, padėti jas auginti ir kartu suteikti drąsos įveikti iššūkius.
Po daugelio metų norėčiau, kad vaikai prisimintų ne konkrečias veiklas ar užduotis, o jausmą. Kad prisimintų, jog šalia manęs buvo saugu būti savimi, kad